Linas Jegelevičius "Nuogas prieš jus" ištrauka.

     Už milijardų šviesmečių bolavo šviesesni ir tamsesni kosminiai ūkiai, kažkur neaprėpiamoje erdvėje žybčiojo žvaigždės, o tos, blankios ir jau sunkiai plika akimi išskiriamos gilumoje, galbūt buvo mirštančios nykštukės. Jos geso su kiekvienu milijardu metų, o tuomet visai šalia, šitoje stulbinamoje kosmoso platybėje, paslaptingu  palytėjimu - atsitiktinai?!- gimė ištisi naujų žvaigždžių sietynai. Nuostabiausia, kad šioje, regis chaotiškoje mirgančioje marmalynėje, vyravo - atsitiktinai?! - tokia tobula tvarka, kad iš nuostabos, tysodamas čia ant atvėsusio smėlio ir gokčiodamas į kosmoso platybes, sulaikiau kvėpavimą. Niekada negalėjau atsistebėti visatos didingumu ir jos subtilaus dirigento paslaptingu, nesuvokiamu, bet su didele meile ir tikslumu pažymėtu  veikimu, kai, lyg mostelėjus stebuklinga lazdele, diena keitė naktį, ūkiai švietė ir tirpo, juodosios skylės rijo mirštančias žvaigždes, bet tai absoliučiai netrikdė neįtikėtinai tikslaus visatos laikrodžio. Jį kažkas nematomas užsukdavo su meile ir atsakomybe. Žmogaus žinios per tūkstančius metų didėjo geometrine progresija, nors visatos laikrodžio masteliu, žmogus atsirado tik prieš kelias minutes ir jau spėjo suvokti ne tik kaip įskelti ugnį iš titnago - išnaršė planetą skersai išilgai ir kopia vis aukščiau - giliau į ten...